Gegužės 7-oji Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena

Gegužės 7-oji Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena

with No Comments

Šią dieną BALTO kolektyvas minėjo apsilankydamas Kaune Sovietmečiu pogrindyje veikusioje slaptoje spaustuvėje. Ši spaustuvė prieš keletą metų buvo priskirta Vytauto Didžiojo karo muziejui, kaip jo poskyris.

Sovietmečiu ją įkūrė V. Andziulis ir J. Bacevičius. Sovietinių represijų nepabūgusių dviejų vyrų sumanymu spaustuvė buvo įrengta po V. Andziulio gyvenamuoju namu. Pogrindinės spaustuvės veikla buvo labai sėkminga, spaustuvės įkūrėjai vedė žurnalą, kuriame surašydavo, kiek ir kokių leidinių buvo išleista. Daugiausia – religinės tematikos leidinių: maldaknygių, tikybos pradžiamokslių, taip pat istorinių, patriotinių leidinių. Pagal jį buvo išleista 23 skirtingi leidiniai, kai kurie keliais leidimais. O bendras visų draudžiamų leidinių tiražas buvo, net 138000. Sunku patikėti, kaip ši spaustuvė buvo neaptikta. Viena žinomiausių knygų išleistų šioje spaustuvėje tai – paskutinio Lietuvos užsienio reikalų ministro, Juozo Urbšio knyga – „Lietuva ir Tarybų Sąjunga lemtingais Lietuvai 1939 – 1940 metais“.

Atvykus į šį muziejų, jis atrodo kaip eilinis gyvenamasis namas, išsiskiria tik Kauno karo muziejaus stendas prie įėjimo. Šeimininkai vedasi mus į kalvos šlaito, kuriame sklypas su gyvenamuoju namu, viršūnę. Ten – šiltnamis su iš pirmo žvilgsnio įprastomis lysvėmis ir vandens baseinėliu. Pasukus slaptą rankeną, baseinėlis atsitraukia, atverdamas rūsio angą. Kopėčiomis nusileidžiame į betonuotą požeminį tunelį drėgnomis sienomis, vingiuojantį iki dviejų kambarėlių su sovietine spausdinimo mašina, šrifto stalčiais, popieriumi, – čia ir veikė spaustuvė. Spaustuvės įkūrėjas pasakoja, kad šį tunelį statė labai ilgai, po truputį išvežinėdavo žemes mažais kiekiais, o vėliau pirkdavo šiek tiek betono ir taip lėtai stumdavosi į priekį.

Anot V. Andziulio jiems nepavyko gauti veikiančios spausdinimo mašinos, tačiau pavyko nusipirkti įvairių detalių ir patiems surinkti profesionalią spausdinimo mašiną, kuri per valandą, sugeba atspausdinti apie tūkstantį lapų. Iš daržinės patekus į šį kambarį, kurio betoninės sienos primeną fortą, tikrai pradedi jaustis kaip slaptasis agentas ar knygnešys.

„Vasarą po žeme būdavo tvanku – trūkdavo oro. Žiemą geriau – kartais įsijungdavau elektrinį šildytuvą. Labai daug elektros negalėjau sunaudoti, kad niekam nesukelčiau įtarimo“, – prisiminė V. Andziulis.
Kaip tiek metų jam pavyko išlikti nedemaskuotam? „Saugumas spaustuvės nerado, nes mus saugojo kai kas iš aukščiau“, – įsitikinę Andziuliai. Tačiau būta ir labai konkrečių aplinkybių. Sovietmečiu V. Andziulis dirbo spaustuvėse – ten, nesant griežtos apskaitos, galėjo gauti šriftų. Didžiuliais kiekiais pirkdamas popierių, visada reikalavo čekio. Paklaustas, kam perka, atsakydavęs – kariniam daliniui, kurio numerį visada buvo pasirengęs padiktuoti.

Apie pogrindžio spaustuvę anuomet žinojo trise: V. ir B. Andziuliai bei J. Bacevičius. V. Andziulio darbavimasis „šiltnamyje“ kaimynams nekėlė įtarimų: Andziuliai augino gėles – atrodė, kad šiltnamyje jis triūsia prie gėlių.

„Iš gėlių ir namą pasistačiau, ir spaustuvę įrengiau. Oficialiame darbe per mėnesį uždirbdavau 100 rublių, iš gėlių – kartais ir 1000, – šyptelėjo V. Andziulis. – Vienais metais nusipirkau sunkvežimį tulpių ir kovo 8-ajai nuvežiau į Karaliaučiaus turgų. O ten – spyna ant turgaus vartų ir užrašas „šiandien nedirbame“. Ką daryti? Daviau milicininkui 25 rublius ir puokštę gėlių – leido prekiauti prie vartų ir dar prižiūrėjo, kad niekas nesigrūstų be eilės.“ – prisiminimais dalinosi V. Andziulis.